Prieš išvykstant į Taizé susitikimą Prahoje, buvau beveik įsitikinus, kad man visa tai nepatiks!
Prieš išvykstant iš gimtojo Panevėžio į Taizé susitikimą Prahoje, buvau beveik įsitikinus, kad man visa tai nepatiks, nes piligrimystė man kėlė per daug klausimų, į kuriuos atsakymų iki kelionės pradžios taip ir negavau. Iš draugų girdėjau skirtingas nuomones. Vieni sakė, kad jiems labai patiko ir jie jau nekantraudami laukia kitos Taizé kelionės, kiti sakė, kad ši kelionė labai vargina ir jokios naudos iš jos nėra. Kadangi esu iš tų, kurie labai nepasitiki kitais žmonėmis, tai nusprendžiau pati paragauti piligrimystės skonio. Ir žinot ką, likau nepaprastai nustebinta!
Prieš važiuojant į susitikimą Prahoje, aš vis tiek iki galo negalėjau suprasti, kodėl Taizé yra vadinama pasitikėjimo piligrimyste, nors draugai man bandė tai išaiškinti daug kartų. Bet vos tik ten atvykusi ir pabuvusi pusdienį, iškart supratau.
Na, o dabar apie patį Taizé susitikimą. Mane TIKRAI labai sužavėjo vakarinės pamaldos. Nuostabiausia jų dalis – tyla. Dar vienas iš neapsakomų dalykų – giesmės. Turbūt nieko nėra gražiau, kai keli šimtai įvairiataučių vienoje didelėje erdvėje gieda giesmes įvairiomis kalbomis. Tada tik ir norisi užmerkti akis ir viso to klausytis valandų valandas. Kas mane labiausiai nustebino? Ogi tautų vakaras Naujųjų metų naktį! Viskas vyko kitaip, nei aš įsivaizdavau, bet man tai nepaprastai patiko.
Turiu pripažinti, kad mano pirmasis Taizé susitikimas paliko didelį įspūdį. Jau pradedu skaičiuoti dienas ir su didžiausiu nekantrumu laukiu kito. Ar aš ko nors išmokau iš pirmosios Taizé? Galiu drąsiai teigti, kad TAIP! Pirmiausia, tai dar labiau pažinau save. Supratau, kad turiu tam tikrų būdo savybių, kurių net nemaniau turinti. Antra, gavau puikią galimybę pažinti draugus ir tuo labai džiaugiuosi. Trečia, supratau, kad Taizé susitikimas – tai ne šiaip linksmas laiko praleidimo būdas ar Naujųjų metų atšventimas kitoje šalyje, bet tai savęs ir kito pažinimo metas – pasitikėjimo metas.